Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedros PARAPIJA

Mielieji,

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapijoje šv. Mišios aukojamos kiekvieną dieną 8 ir 18 val. Šeštadienį šv. Mišios 9, 10,30 ir 18 val. Sekmadieniais 9, 12 ir 18 val katedroje. 13 val. šv. Kryžiaus išaukštinimo (mažojoje) bažnyčioje. Kiekvieno mėnesio 13 d. meldžiamės aukotojų intencija į Švč. M. Mariją. I-ąjį mėnesio penktadienį 18 val. meldžiamės aukotojų intencija už onkologinius gyvus ir mirusius ligonius. Kai turime prašymą, tai turime ir prisidėti, kad rankos nebūtų tuščios. Todėl savo sopulius pavedame aukos išraiška paliekant aukų dėžutėse.

Visa informacija apie parapijos renginius skelbiama facebook paskyroje: Vilkaviškio parapija. Nepamirškime už savo artimus paaukoti šv. Mišių, priimti šv. Sakramentus, nes tai pati didžiausia dovana mūsų artimiesiems, kurie jau užbaigę žemiškąją kelionę.

AČIŪ Jums už aukas ir maldas, kad išlaikote savo bažnyčią. Savo auką galite atnešti į zakristiją, į parapijos raštinę arba pervesti į banko sąskaitą: Luminor bankas LT134010040100091538. Arba SEB bankas LT467044060005455714. Gerasis Viešpats už kiekvieną gerą širdį teapipila savo malonėmis. Maldose nuolat meldžiamės už geradarius.

Vasario mėnesio skelbimai

  • Vasario 2 d. – Kristaus Paaukojimo (Grabnyčių) šventė ir pirmasis mėnesio ketvirtadienis: Šv. Mišios už sergančius. (lapelius su sergančių vardais ir aukas palikite aukų dėžutėje prie altoriaus). Šv. Mišiose – šventinamos Grabnyčių žvakės. Taip pat Pašvęstojo gyvenimo diena, meldžiamės už vienuolius, vienuoles ir naujus pašaukimus į vienuolijas. Nuo 8.30 iki 18 val. Švč. Sakramento adoracija.
  • Vasario 3 d. – šv. Blažiejaus minėjimas ir pirmasis mėnesio penktadienis: 8 val. sudėtinės Šv. Mišios į Švč. Jėzaus Širdį aukojusiųjų intencijomis. 8 ir 18 val. Šv. Mišių metu bus šventinamos vaškinės šv. Blažiejaus žvakės.
  • Vasario 4 d. – pirmasis mėnesio šeštadienis. 18 val. Šv. Mišios padėkos intencija ir už geradarius.
  • Vasario 5 d. – šv. Agotos minėjimas ir pirmasis mėnesio sekmadienis: Šv. Mišiose melsimės už parapiją ir pašaukimus. Bus šventinama šv. Agotos (pačių atsinešta) duona ir vanduo, kaip priemonė nuo gaisrų ir kitų nelaimių.
  • Vasario 6 d. – Pirmasis mėnesio pirmadienis: 18 val. Šv. Mišios už mirusius aukojusiųjų intencijomis.
  • Vasario 7 d. – pirmasis mėnesio antradienis: 8 val. Sudėtinės Šv. Mišios į šv. Antaną aukojusių intencijomis. Po Šv. Mišių šv. Antano litanija ir palaiminimas šv. Antano relikvija.
  • Vasario 11 d. – Pasaulinė ligonių diena: Savo maldose prisiminkime visus ligonius ir juos slaugančius. (aplankykite – pasimelskite).

Gavėnioje

Graudūs verksmai – sekmadieniais betarpiškai po 12 val. Šv. Mišių. Kryžiaus kelias – penktadieniais 17.20 val., sekmadieniais po 9 val. Šv. Mišių.

Kiekvienas tikintis žmogus turi pasistengti atlikti velykinę šv. išpažintį. Tai yra Bažnyčios įsakymas. Nuo Pelenų trečiadienio prasideda Velykinės išpažinties atlikimo laikas. Tad pasistenkite neatidėti paskutinei dienai. Paraginti save bei savo artimuosius atlikti Velykinę išpažintį. Taip pat pasirūpinti seneliais ir ligoniais, kad atliktų velykinę šv. Išpažintį ir priimtų šventuosius Sakramentus. Ypač tais, kurie jau kelis ar keliolika metų neišeina iš namų..

Kalėdojimas – parapijos lankymas

Vyksta sielovadinis parapijiečių lankymas – kalėdojimas. Ką jis iš tikrųjų reiškia ir kam reikalingas? Ar tai tik Bažnyčios primestas formalumas, būtinybė? O gal lankymo prasmė gilesnė? Tai juk gera proga kartu su kunigu padėkoti Dievui už Jo suteiktas malones, prašyti palaimos ateinantiems metams, kartu padiskutuoti tikėjimo ir parapijos klausimais, geriau susipažinti…

Žmonių, tautų lankymo tradicija, galima sakyti, gyvuoja jau apie 2000 metų. Pirmasis keliavęs po įvairias vietoves ir skelbęs Gerąją Naujieną ir Dievo Žodį pats Jėzus. Apaštalų evangelijose rasime aprašyta, kaip Jėzus lankė tam tikrus asmenis ir namus, skelbė ten savo mokslą, gydė žmones. Jėzus pirmiau negu žodžiais visuomet mokė darbais: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Išganytojas lankė visus, kas tik norėjo Jį priimti – netgi tuos, kurie visuomenėje buvo peikiami, kritikuojami, laikomi blogais. Jėzaus pėdomis sekė Jo įgaliotieji, kalbantys ir veikiantys Jo vardu mokiniai – apaštalai (jų buvo 12), kiti mokiniai ir sekėjai (jų buvo 72) bei Jėzaus šalininkai ir rėmėjai. Išsiuntęs savo padėjėjus į visus kraštus skelbti Dievo karalystės, Jėzus toliau pats „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“ (Mk 6, 6b). Tokiu būdu Jis sustiprino savo veiklą vykdydamas Tėvo Jam patikėtą planą. Ypač uoliai šį darbą atliko Jėzaus mokinys (vėliau – apaštalas) Paulius, kuris Dievo žodį skelbė keliaudamas per įvairius miestus. Jis nevengdavo lankyti po keliskart jau aplankytų žmonių, rašė jiems pamokančius laiškus. Paulius buvo pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į skelbėjų išlaikymą ir aukas.

Kalėdojimo prasmė

Ar sielovadinis lankymas yra pareiga, ar tik galimybė? Be abejo, kalėdojimas pirmiausia yra Bažnyčios pareiga, nurodyta minėtoje Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje. Kalėdojimo pareigos aktualumas šiandienos pastoracijoje ir jo vertė pagrįsta paties Jėzaus veiklos pavyzdžiu. Ši pareiga yra misijinio pobūdžio, ji paties Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakyta apaštalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat tikintiems pasauliečiams, taigi perduota Bažnyčiai. Toks sielovadinis apsilankymas yra suprantamas kaip priemonė evangelizuoti parapijiečius, gyvenančius konkrečios parapijos teritorijoje. Taip pat tai galimybė žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ryšį su Dievu ir Bažnyčia, vėl Dievo vedamiems grįžti į tikėjimo ir Bažnyčios gyvenimą. Kalėdojimas turi edukacinę ir liturginę prasmę, nes kunigas žmones lanko ne kaip privatus asmuo ar parapijos vadovas, bet kaip liturginę apeigą atliekantis dvasininkas ir kartu klausinėjantis bei pamokantis tikėjimo tiesų.

Lankymas turi ir socialinę prasmę: surašomi gyventojai arba patikslinami sąrašai. Lankymo pareiga yra kasmetinė, bet esant reikalui, dvasininkai gali ir kitais atvejais lankyti tikinčiuosius – ypač dvasinių ar materialinių vargų ištiktuosius. Kalėdojant kviečiama melstis, kad Gerasis Ganytojas – Jėzus Kristus atsiųstų palaimą, ir lankymas tiek kunigui, tiek tikintiesiems duotų dvasinės stiprybės.

Kalėdojimas sudaro galimybę kunigams pasikalbėti su parapijiečiais apie jų asmenines ir šeimos problemas, taip pat sutvirtinti jų ryšį su parapijos bendruomene ir Bažnyčia.

Už parapijas

Bažnyčios misionieriškos ir evangelizacinės veiklos objektas visada yra visa Dievo tauta. Kanonų teises kodekse pabrėžiama, kad parapija tapatinama ne su pastatu ar organizacine struktūra, bet su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, kurioje parapijos kunigas yra tikrasis ganytojas. Popiežius Pranciškus priminė, kad „parapija yra Bažnyčios buvimas teritorijoje, Dievo žodžio klausymosi, augimo krikščioniškuoju gyvenimu, dialogo, skelbimo, dosnios meilės, adoracijos ir šventimo aplinka“ (Evangeliigaudium, 28), ir patvirtino, kad ji yra „bendruomenių bendruomenė“.

Visi, kas sudaro parapiją, yra kviečiami į bendrystę ir vienybę. Kai kiekvienas pripažįsta tarpusavio papildomumą, pasitarnau- j antį bendruomenei, viena vertus, matome, kaip įgyvendinama parapijos kunigo ir jo padėjėjų kunigų bendra tarnystė, kita vertus – kaip pasireiškia įvairios diakonų, pašvęstųjų vyrų ir moterų bei pasauliečių charizmos, visi bendradarbiauja statydinant vieną Kristaus kūną (plg. 1 Ivor 12,12).

Taigi parapija yra bendruomenė, Šventosios Dvasios sušaukta skelbti Dievo žodį ir atvesti naujų vaikų prie krikštyklos. Savo ganytojo suburta parapija švenčia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimą, savo tikėjimą liudija meile, nuolat gyvena misijiniu nusiteikimu, kad niekas neliktų neišgirdęs gyvenimą teikiančios išganymo žinios. Popiežius Pranciškus tai išreiškė taip: „Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys. [… ] Tačiau turime pripažinti, kad kvietimas peržiūrėti bei atnaujinti parapiją dar nedavė pakankamų vaisių siekiant labiau priartinti ją prie žmonių, padaryti gyvos bendrystės bei dalyvavimo aplinka ir visiškai nukreipti į misiją“ (EG, 28).

Iš parapijos negalima išbraukti „šventovės dvasinio ir bažnytinio matmens“, šventovės yra autentiški „misionieriški forpostai“, kuriems būdinga priėmimo dvasia, dvasią atnaujinantis maldos ir tylos gyvenimas, Susitaikinimo sakramento šventimas ir rūpinimasis vargšais. Parapijų bendruomenių piligriminės kelionės į įvairias šventoves yra vertinga priemonė, padedanti augti broliškai bendrystei, o grįžus namo – kasdienio gyvenimo vietas padaryti atviresnes ir svetingesnes.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, suprantama, kad šventovės turėtų pasižymėti tais pačiais aspektais ir teikti tokius pačius patarnavimus, kokie analogiškai turėtų būti parapijoje, ir kad daugeliui tikinčiųjų ji yra jų vidinių ieškojimų tikslas ir vieta, kur jie sutinka gailestingojo Kristaus veidą ir svetingą Bažnyčią. Šventovėse jie gali iš naujo patirti „Šventojo patepimą“ (1 Jn 2, 20), t. y. tai, kad buvo pašvęsti Krikštu. Šiose vietose jie mokosi su užsidegimu švęsti Dievo buvimo savo tautoje slėpinį, kiekvieno pakrikštytojo evangelizacinės misijos grožį, kvietimą konkrečiai parodyti meilę savo gyvenimo vietose.

Būdama visiems atvira šventovė, parapija, kuri irgi turi pasiekti visus be išimties, primena, kad vargšai ir atstumtieji visada turi užimti ypatingą vietą Bažnyčios širdyje. Kaip yra pareiškęs Benediktas XVI :„Vargšai yra privilegijuoti Evangelijos gavėjai“. Savo ruožtu popiežius Pranciškus rašė, kad „naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią ir pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ (EG, 198).

Parapijos bendruomenė dažnai būna pirmoji vieta, kur vargšai žmogiškai ir asmeniškai pamato Bažnyčios veidą. Kunigai, diakonai ir pašvęstieji vieni pirmųjų užjaučia savo brolių ir seserų „sužeistą kūną“, lanko ligonius, remia bedarbius ir jų šeimas, atveria duris visiems stokojantiesiems. Į juos nukreipusi žvilgsnį, parapijos bendruomenė evangelizuoja vargšus ir yra jų evangelizuojama. Ji iš naujo priima socialinį įsipareigojimą skelbti Žodį visais būdais, nepamiršdama „aukščiausiojo įstatymo“ – meilės, pagal kurį visi būsime teisiami.

Dvasininkijos kongregacija, Parapijos bendruomenės sielovadinis atsivertimas pasitarnaujant Bažnyčios vykdomai evangelizavimo misijai. Todėl verta prisiminti kas yra parapija?

Terminas „parapija“ yra kilęs iš graikiškos sąvokos ‘paroikia’, reiškiančios „gyvenimą prie, šalia ko nors“. Šitaip kalbama apie žmogų, kuris yra svetimas, atėjūnas, perėjūnas, klajoklis, neturintis savų namų. Abraomas, išeivis Egipte, buvo ‘paroikos’, tai yra toks, kuris yra ne savo žemėje, ne savo šalyje. Taigi parapija reikštų „laikiną būstą“, „nepastovų, nenuolatinį gyvenimą čia“. Tai ypač reikšminga kalbant apie Bažnyčią – keliaujančią Dievo tautą.

Parapija – vietos Bažnyčia – krikščioniui yra laikina bendruomenė. Laiško žydams autorius rašė: „Čia mes neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13,14). Laiške Diognetui (5, 5) sakoma, kad krikščionis „gyvena savoje tėvynėje, tačiau kaip keleiviai (paroikoi)“.

Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisės ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra: ”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba.”

519 C straipsnis pažymi, kad klebonas yra parapijos ganytojas ir jo pagrindinės funkcijos yra šios: parapijiečių mokymas, šventinimas, vadovavimas sielovadai. Jam šias pareigas atlikti padeda kunigas, diakonas, tikintieji”. “Trūkstant kunigų, klebonui galima pavesti kelias parapijas”.

Iki II Vatikano susirinkimo, vykusio 1962 – 1965 m., aktyviai parapijos veikloje dalyvaudavo nedidelė grupė žmonių, dažnai pagal pareigas susijusių su bažnyčia: vargonininkas, zakristijonas, bažnyčios maršalkos, choristai… II Vatikano susirinkimas, priminęs tikintiesiems, kad “Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra pašaukimas apaštalauti”.

Visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, nes “Bažnyčios pasiuntinybė yra netik Kristaus skelbimas ir jo malonių nešimas žmonėms, bet ir visos laikinųjų dalykų tvarkos įdvasinimas bei tobulinimas Evangelijos dvasia”.

Ir ši veikla yra įvairiapusė: ”bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinis gyvenimas, tautinės ir tarptautinės sąjungos”.

Tikintiesiems atsivėrė plačios veiklos sritys Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčios veikla buvo apribota bažnyčios, kaip maldos namai, sienomis, tikintieji pasauliečiai, ypač inteligentai jos viešoje veikloje dalyvauti negalėjo. Bet kokia religinė veikla už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Parapijos miestuose praktiškai sunyko, išliko tik juridinės parapijų ribos. Kaimuose, kur tradicijos giliau įsišaknijusios, žmonės konservatyvesni, o žmonių migracija palietė pagrinde tik jaunąją kartą, parapijos samprata ir ir kai kurios tradicijos išliko. Tačiau II Vatikano susirinkimo nutarimai dėl sovietinės valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, negalėjo būti įgyvendinti. Bažnyčios ir parapijų veikla atsinaujino praktiškai tik Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę.

Klebonas – administruoti tam tikros parapijos (-jų) reikalus vyskupo (oficialiai) paskirtas kunigas, parapijos valdytojas. Kiekvienoje parapijoje yra vienas kunigas, kuris tvarko visus su parapijos gyvenimu susijusius reikalus, paprastai vadovauja Pastoracinei tarybai, atsako už vaikų katechizacijos vykdymą konkrečioje parapijoje, parapijos (kaip organizacijos) vardu sudaro visus reikalingus sandorius, skiria ir atleidžia parapijoje įdarbinamus asmenis.

Vikaras yra klebonui pavaldus kunigas, atliekantis visas kunigo funkcijas, einantis pareigas ir paklūstantis parapijos administratoriaus valiai. Jis vyksta visur ten, kur reikia pagelbėti patarnaujant žmonės, pavyzdžiui, laidoti žmones, atlikti krikšto apeigas ir kitus darbus.

Altarista (lot. altarista altoristas) – kunigas, neturintis pareigos eiti nuolatinės įprastos tarnystės kaip nuolatiniai patarnavimai tikintiesiems .Altarista paprastai yra garbaus amžiaus kunigas, dažniausiai dėl savo fizinės sveikatos negalintis eiti savo pareigų; tai kunigas, esantis „pensijoje“.

Dievas mums parodė didelę malonę, kad per Krikštą galime vadintis dangiškojo Tėvo vaikais. Santykyje su Dievu neužtenka vien tik asmeninės patirties. Nesame atskiri individai, esame bendruomenė, Dievo tauta, stiprinama Dievo žodžiu ir Švenčiausiuoju sakramentu.

Maloniai Jus kviečiame skirti 2% savo pajamų mokesčio Vilkaviškio parapijai.

Paramos gavėjo pavadinimas – Vilkaviškio Švč. M. Marijos apsilankymo parapija
Įmonės kodas (identifikacinis numeris) – 191298828
Adresas – Vytauto g. 14, 70140 Vilkaviškis, Lietuva
Banko sąskaita – LT13 4010 0401 0009 1538

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapija kartu su Europos socialiniu fondu vykdo projektą

Siekdama mažinti socialinę atskirtį Vilkaviškio mieste. Projekto metu visus priklausančius socialiai pažeidžiamoms grupėms kviečiame pasinaudoti valgyklos, dušo ir skalbyklos paslaugomis.
Mus rasite adresu: Vytauto g. 14, Vilkaviškis, šalia Vilkaviškio Katedros.
Skalbyklos paslaugomis galima pasinaudoti darbo dienomis nuo 9 iki 10val.
Dušo paslaugomis – darbo dienomis nuo 10 iki 11 val.
Socialinė valgykla covid19 infekcijos metu maisto dainius dalina išsinešimui kasdien nuo 10 iki 11val.

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapija 
Vytauto g. 14, 70140 Vilkaviškis, Lietuva

Įmonės kodas:  191298828
Įmonės sąskaita:  LT13 4010 0401 0009 1538

El. paštas:  vilkaviskioparapija@gmail.com
Telefonas: 8 (342) 53393