Lieka atviras klausimas, kuris jokiu būdu nėra akivaizdus: kaip galima duoti apčiuopiamą atsakymą milijonams vargšų, kurie dažnai susiduria tik su abejingumu ir net pasidygėjimu? Kokį teisingumo kelią reikia nueiti, kad socialinė nelygybė būtų įveikta ir kad būtų galima grąžinti taip dažnai trypiamą žmogiškąjį orumą? Individualistinis gyvenimo būdas prisideda prie skurdo atsiradimo, ir dažnai vargšams suverčiama atsakomybė už jų situaciją. Tačiau vargas ne likimo vaisius, o egoizmo pasekmė. Todėl lemiamai svarbu gyvinti vystymosi procesus, kur būtų vertinami visų gebėjimai, kad kompetencijų tarpusavio papildomumas ir vaidmenų įvairovė vestų prie bendro dalyvavimo išteklių. Yra daug „turtingųjų“ vargingumo formų, kurios galėtų būti išgydytos „vargšų“ turtingumu, jei tik jie galėtų tarpusavyje susitikti ir susipažinti! Nėra tokio varguolio, kuris negalėtų ko nors duoti kitam per abipusius mainus. Vargšai negali būti tik gavėjai; jie turi atsidurti tokioje situacijoje, kad galėtų ką nors duoti, nes jie gerai moka atsidėkoti. Kiek daug prieš akis turime bendro dalijimosi pavyzdžių! Vargšai dažnai mus moko solidarumo ir dalijimosi. Tiesa, jie kažko stokoja, dažnai jiems trūksta daug ko, dažnai būtinų dalykų, tačiau jų stygius nereiškia visko, nes jie išlaiko Dievo vaikų orumą, kurio iš jų niekas negali atimti.

Todėl būtina kitokia prieiga vargo apraiškų atžvilgiu. Tai iššūkis, kurį turi priimti vyriausybės ir pasaulinės institucijos, pasitelkdamos toliaregišką socialinį modelį, pajėgiantį dorotis su naujomis pasaulyje atsirandančiomis vargo formomis, darysiančiomis lemiamą poveikį artimiausiais dešimtmečiais. Jei vargšai marginalizuojami, tarsi jie patys būtų kalti dėl savo situacijos, vadinasi, ir pačią demokratijos sampratą ištiko krizė, ir bet kokia socialinė politika yra pasmerkta žlugti. Su dideliu nuolankumu turime pripažinti, jog vargšų akivaizdoje dažnai esame nekompetentingi. Apie juos kalbama abstrakčiai, sutelkiamas dėmesys į statistiką, siekiama sujaudinti kokiu nors dokumentiniu filmu. Priešingai, vargo apraiškos turi provokuoti mus kūrybingiems projektams, ugdantiems veiksmingą laisvę, kad kiekvienas žmogus savo asmeniniais gebėjimais galėtų realizuoti savo gyvenimą. Reikia vengti iliuzinio mąstymo, esą laisvė pasiekiama ir didėja turint pinigų. Siekis veiksmingai tarnauti vargšams provokuoja veikti ir padeda rasti vis tinkamesnių būdų, kaip kelti ir skatinti tą žmonijos dalį, kuri dažnai yra anonimiška ir bebalsė, tačiau turi pagalbos prašantį Išganytojo atvaizdą.

Popiežius nuolat kviečia melstis, kad visuomenės užribyje atsidūrę, nežmoniškomis sąlygomis gyvenantys žmonės nebūtų pamiršti institucijų ir niekada nebūtų laikomi beverčiais.

Popiežius Pranciškus