Ryškumas, kuriuo Jis švietė ant Taboro kalno, buvo ne kažkas, kas pridėta prie Kristaus, o Jo tikrosios dieviškosios prigimties apraiška. Petrui, Jokūbui ir Jonui tai taip pat buvo dangaus šlovės ir visiems krikščionims pažadėto prisikėlusio kūno žvilgsnis. Kai Kristus buvo perkeistas, kartu su Juo pasirodė dar du: Mozė, atstovaujantis Senojo Testamento įstatymui, ir Elijas, atstovaujantis pranašams. Taigi Kristus, kuris stovėjo tarp jų ir kalbėjo su jais, pasirodė mokiniams kaip Įstatymo ir pranašų išsipildymas.

Kristaus krikšto Jordane balsas buvo išgirstas skelbiant, kad „Tai yra mano mylimasis Sūnus“ (Mato 3:17). Per Atsimainymą Dievas Tėvas ištarė tuos pačius žodžius (Mato 17:5).

Sklaidydami Senąjį Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur kalbama apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio. Mozė buvo tiesiog įspėtas nesiartinti prie krūmo, Izraelis irgi buvo įspėtas nesiartinti prie Sinajaus. Senojo Testamento žmogus dar negalėjo išvysti Dievo, gyvenančio žmonių aplinkoje ir asmeniškai į jį besikreipiančio.

Tuo tarpu Taboro kalne šis begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus tarsi išnyksta. Viena vertus, ir Jėzaus atsimainymą lydėjo Dievo didybės pasireiškimas. Todėl Jo mokiniai persigando ir apstulbo. Apaštalai krito kniūpsti, išgirdę Dievo balsą iš šviesaus debesies (plg. Mt 17, 6). Bet Jėzus neleido jiems pasilikti persigandusiems. Jis priėjo prie mokinių, juos palietė ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ (plg. Mt 17, 7). Gamtiniai, bauginantys Dievo apsireiškimai baigėsi. Jo apsireiškimų pilnatvė – pats Kristus, iš Jo sklindanti dieviškoji šviesa, kurioje „gera būti“ (Lk 9, 33). Dievo apsireiškimas nekelia baimės, nes sklinda iš mylinčio Kristaus širdies.

Spindintis Jėzaus veidas, balti kaip sniegas Jo drabužiai teikia neapsakomą džiaugsmą. Taboro kalne Kristus padrąsina mokinius. Žmogui jau nereikia pulti kniūbsčiam prieš Dievą, jis tarsi atsitiesia, nes Kristui ir Kristuje žmogus nebėra vergas, o Dievo draugas ir Jo vaikas (plg. Jn 15, 14–15). Pats Viešpats ir Mokytojas pasilenkia prie žmogaus, kad nuplautų jam kojas (plg. Jn 13, 14).

Taigi Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus – ant Taboro kalno apsireiškia kaip pati tikriausioji Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg. Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse. Tabore Jėzus mums apsireiškė kaip galingasis begaliniu grožiu spindintis Dievas, kaip tikroji Šviesa, gyvenanti tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Kristus – tikroji Šviesa mus apšviečia, guodžia, moko, suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais. Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.

Nepaisant šio įvykio svarbos, Atsimainymo šventė nebuvo viena iš ankstyviausių krikščionių švenčiamų švenčių. Pirmą kartą ji buvo švenčiama Azijoje, pradedant ketvirtuoju ar penktuoju amžiuje, o vėlesniais šimtmečiais išplito krikščioniškuose Rytuose. „Catholic Encyclopedia“ pažymi, kad Vakaruose ji nebuvo įprasta švęsti iki X amžiaus. Popiežius Kalikstas III pakėlė Atsimainymo šventę visuotinės Bažnyčios švente ir paskelbė rugpjūčio 6-ąją jos šventimo data.

Pirmasis Viešpaties Jėzaus persikeitimas – įsikūnijimas yra ir visados bus kaip neprilygstamas Dievo meilės pavyzdys visų laikų žmonijai. Tačiau Išganytojo gimimas – tai ir ypatingas žmogaus kaip kūrinio, panašaus į Kūrėją, išaukštinimas. Filosofas ir teologas Antanas Maceina drąsiai teigia: ,,Dievas gali tapti žmogumi tik todėl, kad žmogus giliausia savo prigimtimi yra dieviškas“. Todėl viso gyvenimo pastangų reikalaujantis krikščionių gyvenimo uždavinys – kiek galima daugiau atskleisti visus žmogiškus ir dieviškus mumyse glūdinčius talentus, idant juos panaudodami Dievo garbei ir artimo gerovei galėtume savo prasmingu gyvenimu paliudyti, jog ne tik dėl ištikimybės Viešpačiui sulaukiame atlygio šiame gyvenime ir anapusybėje, bet, vykdydami svarbiausią mums patikėtą užduotį – vadovaudamiesi Jėzaus Kristaus mokymo tiesomis, mes savo nuolatiniu tobulėjimu vis labiau panašėjame į dangiškąjį Tėvą.

Jėzaus atsimainymas Taboro kalne liudija apie žavintį, stulbinantį dieviškos šviesos žėrėjimą Dievo Sūnaus asmenyje. Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip užvaldė tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, drauge su Mokytoju užkopusius į kalną, kad jie nedelsiant panoro tą nuostabų Jėzaus švytėjimą įtalpinti į tam tikrus rėmus – statyti palapines, kad, atsidūrę jose, galėtų ilgėliau pratęsti to transcendentinio išgyvenimo palaimą.

Šis apaštalų susižavėjimas atsimainiusiu Kristumi – ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno žmogaus kaskart stiprėjanti draugystė su Jėzumi retsykiais maldos metu gali būti praturtinta Viešpaties artumo potyriais, vidinio džiaugsmo protrūkiais ir panašiais dalykais, už kuriuos visada turėtume Jam dėkoti. Tačiau nereikia jų dirbtinai ištęsti ar bandyti Viešpatį kaulyti, kad duotų kažkokią dvasinę saldybę. ,,Palaiminti, kurie tiki nematę“ – šie Kristaus žodžiai krikščionis kviečia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, idant, atėjus laikų pilnatvei, dėl atliktų tikėjimo darbų, bet ne dėl patirtų dvasinių pagavų ieškojimo susilauktume amžinųjų asmeninių Velykų šlovės.

Nors Jėzaus spindesys Taboro kalne primena Jo Velykų triumfą, tačiau Jėzaus atsimainymą kalne ir Jo prisikėlimą jungia kryžius. Kai nešame Jėzaus mums duotą gyvenimo kryžių, be abejo, turėsime tam tikrų suklupimų ir nelengvų atsitiesimų. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusį Kristų, kuris trokšta, kad Taboro kalno viršūnė būtų mūsų širdys, į kurias ir per kurias kitiems Jis galėtų skleisti savo įvairiopų malonių šviesą.

Bizantijos liturgijoje Atsimainymo šventės dieną meldžiamasi: „O, Kristau Dieve, Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami išgyveno Tavo garbę, kad, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir skelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas“.

Kristaus Atsimainymas yra ne tik Jo paties Prisikėlimo pirmavaizdis, bet ir mūsų perkeitimo, arba prisikėlimo, pradžia. Anot šv. Tomo Akviniečio, Atsimainymas yra mūsų pačių prisikėlimo sakramentas. Prisikėlimo, kuris prasideda klausymu, kuris mus gydo, su Juo suvienija ir kuris baigiamas Jo veido regėjimu. Veido, kuris atsispindi mūsų veiduose. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Išties Atsimainymas mums įkvepia viltį, kad per daugelį vargų mes įeisime į Dievo karalystę (plg. Apd 14, 22) ir kad Viešpats mūsų vargingą kūną padarys „panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).

Patikėkime, kad atsimainiusio Jėzaus veidas yra mūsų veidas, kad pasaulis eina ne sudarkymo, bet atsimainymo link, kad ir jam skirta atspindėti Dievo grožį. Atsimainiusio Kristaus veidas atskleidžia pagal kokį paveikslą ir panašumą buvome sukurti, į kokį tikslą esame nukreipti.

Šv. Augustinas viename pamoksle Kristaus lūpomis kreipiasi į apaštalą Petrą: „Nuženk [nuo Taboro kalno], kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas“. Kristus panašiai kreipiasi ir į mus. Ir mes turime priimti laikinus šios žemės vargus, noriai tarnauti, nes pats Gyvenimas – Kristus „nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį…“ Negi mes atsisakysime pavargti? Klausykime Tėvo mylimojo Sūnaus ir sekime Juo.

Viešpatie, suteik malonę priimti kryžiaus slėpinį, kad įstengčiau priimti ir Prisikėlimo malonę. Viešpatie, suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad klusnumu pasiekčiau Tavo žadėtąją Dievo vaikų laisvę ir garbę. Tu esi mūsų garbės viltis!