Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedros PARAPIJA

Mielieji,

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapijoje šv. Mišios aukojamos kiekvieną dieną 8 ir 18 val. Šeštadienį šv. Mišios 9, 10,30 ir 18 val. Sekmadieniais 9, 12 ir 18 val katedroje. 13 val. šv. Kryžiaus išaukštinimo (mažojoje) bažnyčioje. Kiekvieną sekmadienį nuo 17 val. iki 18 val šv. Mišių vyksta Švč. Sakramento adoracija ir šlovinimas, kalbamas šv. rožančius

Kiekvieno mėnesio 13 d. meldžiamės aukotojų intencija į Švč. M. Mariją. I-ąjį mėnesio penktadienį 18 val. meldžiamės aukotojų intencija už gyvus ir mirusius onkologinius ligonius.

Visa informacija apie parapijos renginius skelbiama facebook paskyroje: Vilkaviškio parapija. Nepamirškime už savo artimus paaukoti šv. Mišių, priimti šv. Sakramentus, nes tai pati didžiausia dovana mūsų artimiesiems, kurie jau užbaigę žemiškąją kelionę arba labai reikalinga Viešpaties stiprybė žemiškame kelyje.

Pasirūpinkite seneliais, ligoniais, kurie nebegali ateiti į bažnyčią, kad jiems būtų suteikti šv. Sakramentai.

AČIŪ, kad savo aukomis padedate išlaikyti Bažnyčią. Jūsų aukos tiek pervestos į sąskaitą, tiek atneštos į parapiją skiriamos parapijos išlaikymui. VILKAVIŠKIO ŠVČ. M. M MARIJOS APSILANKYMO PARAPIJA. Įm. k. 191298828. Atsisk. sąsk. Luminor bankas LT134010040100091538. Šv. Mišiose vis nuolat meldžiamės už geradarius.

„Kai turime prašymą, tai turime ir prisidėti, kad rankos nebūtų tuščios“. Todėl visus širdies troškimus, aukos išraiška, paliekame aukų dėžutėse.

Rugpjūčio mėnesio skelbimai

  • Rugpjūčio 2 d. – pirmasis mėnesio antradienis ir Porciunkulės: 8 val. Sudėtinės Šv. Mišios į Šv. Antaną aukojusiųjų intencijomis. Po Šv. Mišių litanija ir palaiminimas šv. Antano relikvija.

    • Švč. M. Marijai, Angelų Karalienei skirtos bažnyčios (Porciunkulės) pašventinimo minėjimas. Šią dieną galima pelnyti visuotinius atlaidus aplankius katedrą arba parapijinę bažnyčią, ten pamaldžiai sukalbėjus „Tėve mūsų“ maldą ir Tikėjimo išpažinimą ir esant malonės stovyje arba atlikus išpažintį (sužadinant pasiryžimą vengti kiekvienos, net ir mažos nuodėmės) priimti Šv. Komuniją

  • Rugpjūčio 4 d. – pirmasis mėnesio ketvirtadienis ir šv. Jono Marijos Vianėjaus minėjimas: Nuo 8:30 iki 18 val. Švč. Sakramento adoracija. 8 ir 18 val. Šv. Mišios už sergančius. (Lapelius su sergančių vardais ir aukas palikite aukų dėžutėje prie altoriaus). Melskimės šv. Jono Marijos Vianėjaus užtarimo ir globos kunigams.
  • Rugpjūčio 5 d. – pirmasis mėnesio penktadienis: 8 val. Sudėtinės Šv. Mišios į Švč. Jėzaus Širdį aukojusiųjų intencijomis.
  • Rugpjūčio 6 d. – Kristaus Atsimainymo šventė ir pirmasis mėnesio šeštadienis: 18 val. Šv. Mišios padėkos intencija ir už geradarius.
  •  

Kristaus atsimainymas

Ryškumas, kuriuo Jis švietė ant Taboro kalno, buvo ne kažkas, kas pridėta prie Kristaus, o Jo tikrosios dieviškosios prigimties apraiška. Petrui, Jokūbui ir Jonui tai taip pat buvo dangaus šlovės ir visiems krikščionims pažadėto prisikėlusio kūno žvilgsnis. Kai Kristus buvo perkeistas, kartu su Juo pasirodė dar du: Mozė, atstovaujantis Senojo Testamento įstatymui, ir Elijas, atstovaujantis pranašams. Taigi Kristus, kuris stovėjo tarp jų ir kalbėjo su jais, pasirodė mokiniams kaip Įstatymo ir pranašų išsipildymas.

Kristaus krikšto Jordane balsas buvo išgirstas skelbiant, kad „Tai yra mano mylimasis Sūnus“ (Mato 3:17). Per Atsimainymą Dievas Tėvas ištarė tuos pačius žodžius (Mato 17:5).

Sklaidydami Senąjį Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur kalbama apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio. Mozė buvo tiesiog įspėtas nesiartinti prie krūmo, Izraelis irgi buvo įspėtas nesiartinti prie Sinajaus. Senojo Testamento žmogus dar negalėjo išvysti Dievo, gyvenančio žmonių aplinkoje ir asmeniškai į jį besikreipiančio.

Tuo tarpu Taboro kalne šis begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus tarsi išnyksta. Viena vertus, ir Jėzaus atsimainymą lydėjo Dievo didybės pasireiškimas. Todėl Jo mokiniai persigando ir apstulbo. Apaštalai krito kniūpsti, išgirdę Dievo balsą iš šviesaus debesies (plg. Mt 17, 6). Bet Jėzus neleido jiems pasilikti persigandusiems. Jis priėjo prie mokinių, juos palietė ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ (plg. Mt 17, 7). Gamtiniai, bauginantys Dievo apsireiškimai baigėsi. Jo apsireiškimų pilnatvė – pats Kristus, iš Jo sklindanti dieviškoji šviesa, kurioje „gera būti“ (Lk 9, 33). Dievo apsireiškimas nekelia baimės, nes sklinda iš mylinčio Kristaus širdies.

Spindintis Jėzaus veidas, balti kaip sniegas Jo drabužiai teikia neapsakomą džiaugsmą. Taboro kalne Kristus padrąsina mokinius. Žmogui jau nereikia pulti kniūbsčiam prieš Dievą, jis tarsi atsitiesia, nes Kristui ir Kristuje žmogus nebėra vergas, o Dievo draugas ir Jo vaikas (plg. Jn 15, 14–15). Pats Viešpats ir Mokytojas pasilenkia prie žmogaus, kad nuplautų jam kojas (plg. Jn 13, 14).

Taigi Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus – ant Taboro kalno apsireiškia kaip pati tikriausioji Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg. Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse. Tabore Jėzus mums apsireiškė kaip galingasis begaliniu grožiu spindintis Dievas, kaip tikroji Šviesa, gyvenanti tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Kristus – tikroji Šviesa mus apšviečia, guodžia, moko, suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais. Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.

Nepaisant šio įvykio svarbos, Atsimainymo šventė nebuvo viena iš ankstyviausių krikščionių švenčiamų švenčių. Pirmą kartą ji buvo švenčiama Azijoje, pradedant ketvirtuoju ar penktuoju amžiuje, o vėlesniais šimtmečiais išplito krikščioniškuose Rytuose. „Catholic Encyclopedia“ pažymi, kad Vakaruose ji nebuvo įprasta švęsti iki X amžiaus. Popiežius Kalikstas III pakėlė Atsimainymo šventę visuotinės Bažnyčios švente ir paskelbė rugpjūčio 6-ąją jos šventimo data.

Pirmasis Viešpaties Jėzaus persikeitimas – įsikūnijimas yra ir visados bus kaip neprilygstamas Dievo meilės pavyzdys visų laikų žmonijai. Tačiau Išganytojo gimimas – tai ir ypatingas žmogaus kaip kūrinio, panašaus į Kūrėją, išaukštinimas. Filosofas ir teologas Antanas Maceina drąsiai teigia: ,,Dievas gali tapti žmogumi tik todėl, kad žmogus giliausia savo prigimtimi yra dieviškas“. Todėl viso gyvenimo pastangų reikalaujantis krikščionių gyvenimo uždavinys – kiek galima daugiau atskleisti visus žmogiškus ir dieviškus mumyse glūdinčius talentus, idant juos panaudodami Dievo garbei ir artimo gerovei galėtume savo prasmingu gyvenimu paliudyti, jog ne tik dėl ištikimybės Viešpačiui sulaukiame atlygio šiame gyvenime ir anapusybėje, bet, vykdydami svarbiausią mums patikėtą užduotį – vadovaudamiesi Jėzaus Kristaus mokymo tiesomis, mes savo nuolatiniu tobulėjimu vis labiau panašėjame į dangiškąjį Tėvą.

Jėzaus atsimainymas Taboro kalne liudija apie žavintį, stulbinantį dieviškos šviesos žėrėjimą Dievo Sūnaus asmenyje. Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip užvaldė tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, drauge su Mokytoju užkopusius į kalną, kad jie nedelsiant panoro tą nuostabų Jėzaus švytėjimą įtalpinti į tam tikrus rėmus – statyti palapines, kad, atsidūrę jose, galėtų ilgėliau pratęsti to transcendentinio išgyvenimo palaimą.

Šis apaštalų susižavėjimas atsimainiusiu Kristumi – ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno žmogaus kaskart stiprėjanti draugystė su Jėzumi retsykiais maldos metu gali būti praturtinta Viešpaties artumo potyriais, vidinio džiaugsmo protrūkiais ir panašiais dalykais, už kuriuos visada turėtume Jam dėkoti. Tačiau nereikia jų dirbtinai ištęsti ar bandyti Viešpatį kaulyti, kad duotų kažkokią dvasinę saldybę. ,,Palaiminti, kurie tiki nematę“ – šie Kristaus žodžiai krikščionis kviečia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, idant, atėjus laikų pilnatvei, dėl atliktų tikėjimo darbų, bet ne dėl patirtų dvasinių pagavų ieškojimo susilauktume amžinųjų asmeninių Velykų šlovės.

Nors Jėzaus spindesys Taboro kalne primena Jo Velykų triumfą, tačiau Jėzaus atsimainymą kalne ir Jo prisikėlimą jungia kryžius. Kai nešame Jėzaus mums duotą gyvenimo kryžių, be abejo, turėsime tam tikrų suklupimų ir nelengvų atsitiesimų. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusį Kristų, kuris trokšta, kad Taboro kalno viršūnė būtų mūsų širdys, į kurias ir per kurias kitiems Jis galėtų skleisti savo įvairiopų malonių šviesą.

Bizantijos liturgijoje Atsimainymo šventės dieną meldžiamasi: „O, Kristau Dieve, Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami išgyveno Tavo garbę, kad, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir skelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas“.

Kristaus Atsimainymas yra ne tik Jo paties Prisikėlimo pirmavaizdis, bet ir mūsų perkeitimo, arba prisikėlimo, pradžia. Anot šv. Tomo Akviniečio, Atsimainymas yra mūsų pačių prisikėlimo sakramentas. Prisikėlimo, kuris prasideda klausymu, kuris mus gydo, su Juo suvienija ir kuris baigiamas Jo veido regėjimu. Veido, kuris atsispindi mūsų veiduose. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Išties Atsimainymas mums įkvepia viltį, kad per daugelį vargų mes įeisime į Dievo karalystę (plg. Apd 14, 22) ir kad Viešpats mūsų vargingą kūną padarys „panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).

Patikėkime, kad atsimainiusio Jėzaus veidas yra mūsų veidas, kad pasaulis eina ne sudarkymo, bet atsimainymo link, kad ir jam skirta atspindėti Dievo grožį. Atsimainiusio Kristaus veidas atskleidžia pagal kokį paveikslą ir panašumą buvome sukurti, į kokį tikslą esame nukreipti.

Šv. Augustinas viename pamoksle Kristaus lūpomis kreipiasi į apaštalą Petrą: „Nuženk [nuo Taboro kalno], kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas“. Kristus panašiai kreipiasi ir į mus. Ir mes turime priimti laikinus šios žemės vargus, noriai tarnauti, nes pats Gyvenimas – Kristus „nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį…“ Negi mes atsisakysime pavargti? Klausykime Tėvo mylimojo Sūnaus ir sekime Juo.

Viešpatie, suteik malonę priimti kryžiaus slėpinį, kad įstengčiau priimti ir Prisikėlimo malonę. Viešpatie, suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad klusnumu pasiekčiau Tavo žadėtąją Dievo vaikų laisvę ir garbę. Tu esi mūsų garbės viltis!

Maloniai Jus kviečiame skirti 2% savo pajamų mokesčio Vilkaviškio parapijai.

Paramos gavėjo pavadinimas – Vilkaviškio Švč. M. Marijos apsilankymo parapija
Įmonės kodas (identifikacinis numeris) – 191298828
Adresas – Vytauto g. 14, 70140 Vilkaviškis, Lietuva
Banko sąskaita – LT13 4010 0401 0009 1538

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapija kartu su Europos socialiniu fondu vykdo projektą

Siekdama mažinti socialinę atskirtį Vilkaviškio mieste. Projekto metu visus priklausančius socialiai pažeidžiamoms grupėms kviečiame pasinaudoti valgyklos, dušo ir skalbyklos paslaugomis.
Mus rasite adresu: Vytauto g. 14, Vilkaviškis, šalia Vilkaviškio Katedros.
Skalbyklos paslaugomis galima pasinaudoti darbo dienomis nuo 9 iki 10val.
Dušo paslaugomis – darbo dienomis nuo 10 iki 11 val.
Socialinė valgykla covid19 infekcijos metu maisto dainius dalina išsinešimui kasdien nuo 10 iki 11val.

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapija 
Vytauto g. 14, 70140 Vilkaviškis, Lietuva

Įmonės kodas:  191298828
Įmonės sąskaita:  LT13 4010 0401 0009 1538

El. paštas:  vilkaviskioparapija@gmail.com
Telefonas: 8 (342) 53393