Bažnyčios misionieriškos ir evangelizacinės veiklos objektas visada yra visa Dievo tauta. Kanonų teises kodekse pabrėžiama, kad parapija tapatinama ne su pastatu ar organizacine struktūra, bet su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, kurioje parapijos kunigas yra tikrasis ganytojas. Popiežius Pranciškus priminė, kad „parapija yra Bažnyčios buvimas teritorijoje, Dievo žodžio klausymosi, augimo krikščioniškuoju gyvenimu, dialogo, skelbimo, dosnios meilės, adoracijos ir šventimo aplinka“ (Evangeliigaudium, 28), ir patvirtino, kad ji yra „bendruomenių bendruomenė“.

Visi, kas sudaro parapiją, yra kviečiami į bendrystę ir vienybę. Kai kiekvienas pripažįsta tarpusavio papildomumą, pasitarnau- j antį bendruomenei, viena vertus, matome, kaip įgyvendinama parapijos kunigo ir jo padėjėjų kunigų bendra tarnystė, kita vertus – kaip pasireiškia įvairios diakonų, pašvęstųjų vyrų ir moterų bei pasauliečių charizmos, visi bendradarbiauja statydinant vieną Kristaus kūną (plg. 1 Ivor 12,12).

Taigi parapija yra bendruomenė, Šventosios Dvasios sušaukta skelbti Dievo žodį ir atvesti naujų vaikų prie krikštyklos. Savo ganytojo suburta parapija švenčia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimą, savo tikėjimą liudija meile, nuolat gyvena misijiniu nusiteikimu, kad niekas neliktų neišgirdęs gyvenimą teikiančios išganymo žinios. Popiežius Pranciškus tai išreiškė taip: „Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys. [… ] Tačiau turime pripažinti, kad kvietimas peržiūrėti bei atnaujinti parapiją dar nedavė pakankamų vaisių siekiant labiau priartinti ją prie žmonių, padaryti gyvos bendrystės bei dalyvavimo aplinka ir visiškai nukreipti į misiją“ (EG, 28).

Iš parapijos negalima išbraukti „šventovės dvasinio ir bažnytinio matmens“, šventovės yra autentiški „misionieriški forpostai“, kuriems būdinga priėmimo dvasia, dvasią atnaujinantis maldos ir tylos gyvenimas, Susitaikinimo sakramento šventimas ir rūpinimasis vargšais. Parapijų bendruomenių piligriminės kelionės į įvairias šventoves yra vertinga priemonė, padedanti augti broliškai bendrystei, o grįžus namo – kasdienio gyvenimo vietas padaryti atviresnes ir svetingesnes.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, suprantama, kad šventovės turėtų pasižymėti tais pačiais aspektais ir teikti tokius pačius patarnavimus, kokie analogiškai turėtų būti parapijoje, ir kad daugeliui tikinčiųjų ji yra jų vidinių ieškojimų tikslas ir vieta, kur jie sutinka gailestingojo Kristaus veidą ir svetingą Bažnyčią. Šventovėse jie gali iš naujo patirti „Šventojo patepimą“ (1 Jn 2, 20), t. y. tai, kad buvo pašvęsti Krikštu. Šiose vietose jie mokosi su užsidegimu švęsti Dievo buvimo savo tautoje slėpinį, kiekvieno pakrikštytojo evangelizacinės misijos grožį, kvietimą konkrečiai parodyti meilę savo gyvenimo vietose.

Būdama visiems atvira šventovė, parapija, kuri irgi turi pasiekti visus be išimties, primena, kad vargšai ir atstumtieji visada turi užimti ypatingą vietą Bažnyčios širdyje. Kaip yra pareiškęs Benediktas XVI :„Vargšai yra privilegijuoti Evangelijos gavėjai“. Savo ruožtu popiežius Pranciškus rašė, kad „naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią ir pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ (EG, 198).

Parapijos bendruomenė dažnai būna pirmoji vieta, kur vargšai žmogiškai ir asmeniškai pamato Bažnyčios veidą. Kunigai, diakonai ir pašvęstieji vieni pirmųjų užjaučia savo brolių ir seserų „sužeistą kūną“, lanko ligonius, remia bedarbius ir jų šeimas, atveria duris visiems stokojantiesiems. Į juos nukreipusi žvilgsnį, parapijos bendruomenė evangelizuoja vargšus ir yra jų evangelizuojama. Ji iš naujo priima socialinį įsipareigojimą skelbti Žodį visais būdais, nepamiršdama „aukščiausiojo įstatymo“ – meilės, pagal kurį visi būsime teisiami.

Dvasininkijos kongregacija, Parapijos bendruomenės sielovadinis atsivertimas pasitarnaujant Bažnyčios vykdomai evangelizavimo misijai. Todėl verta prisiminti kas yra parapija?

Terminas „parapija“ yra kilęs iš graikiškos sąvokos ‘paroikia’, reiškiančios „gyvenimą prie, šalia ko nors“. Šitaip kalbama apie žmogų, kuris yra svetimas, atėjūnas, perėjūnas, klajoklis, neturintis savų namų. Abraomas, išeivis Egipte, buvo ‘paroikos’, tai yra toks, kuris yra ne savo žemėje, ne savo šalyje. Taigi parapija reikštų „laikiną būstą“, „nepastovų, nenuolatinį gyvenimą čia“. Tai ypač reikšminga kalbant apie Bažnyčią – keliaujančią Dievo tautą.

Parapija – vietos Bažnyčia – krikščioniui yra laikina bendruomenė. Laiško žydams autorius rašė: „Čia mes neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13,14). Laiške Diognetui (5, 5) sakoma, kad krikščionis „gyvena savoje tėvynėje, tačiau kaip keleiviai (paroikoi)“.

Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisės ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra: ”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba.”

519 C straipsnis pažymi, kad klebonas yra parapijos ganytojas ir jo pagrindinės funkcijos yra šios: parapijiečių mokymas, šventinimas, vadovavimas sielovadai. Jam šias pareigas atlikti padeda kunigas, diakonas, tikintieji”. “Trūkstant kunigų, klebonui galima pavesti kelias parapijas”.

Iki II Vatikano susirinkimo, vykusio 1962 – 1965 m., aktyviai parapijos veikloje dalyvaudavo nedidelė grupė žmonių, dažnai pagal pareigas susijusių su bažnyčia: vargonininkas, zakristijonas, bažnyčios maršalkos, choristai… II Vatikano susirinkimas, priminęs tikintiesiems, kad “Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra pašaukimas apaštalauti”.

Visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, nes “Bažnyčios pasiuntinybė yra netik Kristaus skelbimas ir jo malonių nešimas žmonėms, bet ir visos laikinųjų dalykų tvarkos įdvasinimas bei tobulinimas Evangelijos dvasia”.

Ir ši veikla yra įvairiapusė: ”bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinis gyvenimas, tautinės ir tarptautinės sąjungos”.

Tikintiesiems atsivėrė plačios veiklos sritys Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčios veikla buvo apribota bažnyčios, kaip maldos namai, sienomis, tikintieji pasauliečiai, ypač inteligentai jos viešoje veikloje dalyvauti negalėjo. Bet kokia religinė veikla už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Parapijos miestuose praktiškai sunyko, išliko tik juridinės parapijų ribos. Kaimuose, kur tradicijos giliau įsišaknijusios, žmonės konservatyvesni, o žmonių migracija palietė pagrinde tik jaunąją kartą, parapijos samprata ir ir kai kurios tradicijos išliko. Tačiau II Vatikano susirinkimo nutarimai dėl sovietinės valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, negalėjo būti įgyvendinti. Bažnyčios ir parapijų veikla atsinaujino praktiškai tik Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę.

Klebonas – administruoti tam tikros parapijos (-jų) reikalus vyskupo (oficialiai) paskirtas kunigas, parapijos valdytojas. Kiekvienoje parapijoje yra vienas kunigas, kuris tvarko visus su parapijos gyvenimu susijusius reikalus, paprastai vadovauja Pastoracinei tarybai, atsako už vaikų katechizacijos vykdymą konkrečioje parapijoje, parapijos (kaip organizacijos) vardu sudaro visus reikalingus sandorius, skiria ir atleidžia parapijoje įdarbinamus asmenis.

Vikaras yra klebonui pavaldus kunigas, atliekantis visas kunigo funkcijas, einantis pareigas ir paklūstantis parapijos administratoriaus valiai. Jis vyksta visur ten, kur reikia pagelbėti patarnaujant žmonės, pavyzdžiui, laidoti žmones, atlikti krikšto apeigas ir kitus darbus.

Altarista (lot. altarista altoristas) – kunigas, neturintis pareigos eiti nuolatinės įprastos tarnystės kaip nuolatiniai patarnavimai tikintiesiems .Altarista paprastai yra garbaus amžiaus kunigas, dažniausiai dėl savo fizinės sveikatos negalintis eiti savo pareigų; tai kunigas, esantis „pensijoje“.

Dievas mums parodė didelę malonę, kad per Krikštą galime vadintis dangiškojo Tėvo vaikais. Santykyje su Dievu neužtenka vien tik asmeninės patirties. Nesame atskiri individai, esame bendruomenė, Dievo tauta, stiprinama Dievo žodžiu ir Švenčiausiuoju sakramentu.