Pirmuoju atveju esame kviečiami didžiuotis malonės apstumu, apimančiu mus Jėzuje Kristuje per tikėjimą. Paulius nori, kad mes suprastume, jog išmokę į viską žvelgti Šventosios Dvasios šviesoje, pažinsime, kad viskas yra malonė! Viskas yra dovana! Gerai įsimąsčius pasirodo, kad – istorijoje, taip pat mūsų gyvenime – veikiame ne tiek mes, bet visų pirma Dievas. Jis yra absoliučiai svarbiausias veikėjas, kuriantis viską kaip malonės dovaną, audžiantis savo išganymo planą ir įgyvendinantis jį dėl mūsų per savo Sūnų Jėzų. Iš mūsų reikalaujama, kad mes visa tai pripažintume, su dėkingumu priimtume ir tai laikytume gyriaus ir didžiulio džiaugsmo pagrindu. Jeigu taip darome, gyvename ramybėje su Dievu ir patiriame laisvę. Ta ramybė apima visas gyvenimo sritis bei santykius: esame taikoje su savimi, taikoje su savo šeima, patiriame ramybę bendruomenėje, darbovietėje, su kasdien savo kelyje sutinkamais žmonėmis.

Tačiau Paulius ragina didžiuotis net sielvartais. Tai nelengva suprasti. Mums didžiuotis sielvartais sunkiau ir gali atrodyti, kad tai neturi nieko bendra su ką tik prieš tai aprašyta ramybės situacija. Vis dėlto tai yra jos tikriausia, pati teisingiausia prielaida, nes Viešpaties mums dovanojamos bei laiduojamos ramybės nedera suprasti kaip rūpesčių, nusivylimo, vargo, kančios nebuvimo. Jeigu taip būtų ir kuriam laikui pavyktų išlaikyti ramybę, tokiems momentams greitai pasibaigus neišvengiamai patektume į nevilties būseną. O iš tikėjimo kylanti ramybė yra dovana: tai malonė, grindžiama patirtimi, kad Dievas mus myli ir visuomet yra arti mūsų, jis nepalieka mūsų vienų nė vienos gyvenimo akimirkos. O tai, pasak apaštalo, kuria kantrybę, nes žinome, jog net sunkiausiais ir labiausiai sukrečiančiais momentais Viešpaties gailestingumas ir gerumas yra didesni už bet kokius dalykus ir kad niekas neišplėš mūsų iš jo rankų, iš bendrystės su juo.

Štai kodėl krikščioniškoji viltis yra tvirta, štai kodėl ji nenuvilia. Ji niekuomet nenuvilia. Viltis neapgauna! Ji nėra grindžiama tuo, ką galime nuveikti arba kuo galime būti, netgi ne tuo, kuo galime tikėti. Jos pagrindas, krikščioniškosios vilties pagrindas yra ištikimiausias ir tikriausias dalykas, koks tik gali būti, – tai meilė, kurią kiekvienam iš mūsų puoselėja Dievas. Lengva pasakyti: Dievas mus myli. Visi taip sakome. Tačiau truputį susimąstykite, ar kiekvienas įstengia pasakyti: esu tikras, kad Dievas mane myli? Nėra labai lengva tai pasakyti. Tačiau tai tiesa. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli. Tame įsišaknijęs mūsų saugumo jausmas, tame įsišaknijusi mūsų viltis. Viešpats gausiai išlieja į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo meilė: kaip kūrėją, kaip laidą, kad galėtų puoselėti mūsų tikėjimą ir išlaikyti gyvą viltį. Ir tą tikrumą: Dievas mane myli. „O tuo sunkiu momentu?“ – Dievas mane myli. „O mane, padariusį blogų, piktų dalykų?“ – Dievas mane myli. To tikrumo niekas iš mūsų neatims. Turime tai kartoti kaip maldą: Dievas mane myli. Esu tikras, jog Dievas mane myli. Esu tikra, kad Dievas mane myli.

Dabar suprantame, kodėl apaštalas Paulius mus ragina, kad visada visu tuo didžiuotumės. Didžiuojuosi Dievo meile, nes jis mane myli. Viltis, kuria esame apdovanoti, nenutolina mūsų nuo kitų, tuo labiau neveda mūsų į tai, kad blogai apie juos kalbėtume ar juos nušalintume. Veikiau tai yra ypatinga dovana, o mes su nuolankumu ir paprastumu visiems turime tapti jos „kanalais“. Tuomet mūsų didžiausias pasididžiavimas bus turėti kaip Tėvą tokį Dievą, kuris nedaro privilegijų, nė vieno neišskiria, bet atveria savo namus visiems žmonėms, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir tolimiausių, kad kaip jo vaikai jie mokytųsi guosti ir palaikyti vieni kitus. Ir nepamirškite: viltis nenuvilia.

12. Esame išgelbėti viltimi (Rom 8, 19–27)

Dažnai patiriame pagundą galvoti, kad pasaulis sukurtas kaip mūsų nuosavybė, jis yra tai, ką turime, kuo galime naudotis, kaip mums patinka, prieš nieką neatsiskaitydami. Laiško romiečiams ištraukoje (8, 19–27), kurios klausėmės, apaštalas Paulius mums primena, jog sukurtasis pasaulis yra nuostabi dovana, Dievo patikėta į mūsų rankas, kad mes galėtume įžengti į santykį su juo ir atpažinti jo meilės plano pėdsakus, nes visi esame pašaukti bendradarbiauti jį įgyvendindami diena iš dienos.

Tačiau kai žmogus pasiduoda egoizmui, jis suniokoja net gražiausius jam patikėtus dalykus. Taip buvo ir su sukurtuoju pasauliu. Pamąstykime apie vandenį. Vanduo yra gražus ir nepaprastai svarbus dalykas; vanduo teikia mums gyvybę, visokeriopai mums padeda, tačiau išgaunant mineralus vanduo užteršiamas, taip teršiamas ir niokojamas sukurtasis pasaulis. Tai tik vienas pavyzdys. Jų yra daug. Tragišku nuodėmės patyrimu, nutraukta bendryste su Dievu, pažeidėme pirminę bendrystę su viskuo, kas mus supa, ir sukurtąjį pasaulį nuvedėme į sugedimą, jį pavergdami ir pajungdami mūsų praeinančiam laikinumui. Deja, viso to padariniai kasdien itin matomi. Žmogus, nutraukęs bendrystę su Dievu, praranda savo pirminį grožį ir supurvina visa tai, kad jį supa, o ten, kur anksčiau viskas primindavo Tėvą Kūrėją ir jo begalinę meilę, dabar tematyti liūdni ir niūrūs žmogaus puikybės ir godumo pėdsakai. Žmogiškoji puikybė išnaudodama sukurtąjį pasaulį jį naikina.

Tačiau Viešpats nepalieka mūsų vienų ir netgi toje niūrioje situacijoje mums dovanoja naują išlaisvinančią perspektyvą, visuotinį išganymą. Būtent tai su džiaugsmu pabrėžia Paulius, kviesdamas mus klausytis visos kūrinijos dejonių. Atkreipkime dėmesį – viskas aplink mus dejuoja: dejuoja pati kūrinija, dejuojame ir mes – žmonės, mumyse, mūsų širdyse, dejuoja Šventoji Dvasia. Tačiau tos dejonės nėra tuščias nepaguodžiamas skundas, bet, kaip patikslina apaštalas, tai gimdančios moters dejonės; tai dejonės kenčiančio žmogaus, kuris vis dėlto žino, kad netrukus į pasaulį ateis nauja gyvybė. Mūsų atveju taip iš tikrųjų yra. Mes dorojamės su mūsų nuodėmės padariniais ir viskas aplink mus nešioja mūsų sunkumų, mūsų klaidų, mūsų užsisklendimo pėdsakus. Tačiau tuo pat metu žinome, kad buvome Viešpaties išgelbėti ir jau galime kontempliuoti bei ragauti savyje ir mus supančioje aplinkoje naują kūriniją kildinančius Prisikėlimo, Velykų ženklus ir džiaugtis jais.

Tai mūsų vilties turinys. Krikščionis gyvena ne už pasaulio ribų, jis gali atpažinti savo gyvenime ir aplinkoje blogio ir egoizmo ženklus. Jis solidarus su kenčiančiais, verkiančiaisiais, nustumtais į pakraščius, nugrimzdusiais liūdesyje… Tačiau tuo pat metu krikščionis išmoko visa tai perskaityti Velykų akimis, prisikėlusio Kristaus akimis. Taigi jis žino, kad gyvename laukimo laiku, ilgesio laiku, pranokstančiu dabartį, išsipildymo laiku. Vilties dėka žinome, jog Viešpats nori savo gailestingumu galutinai išgydyti sužeistas ir nužemintas širdis, visa tai, ką žmogus savo bedievyste sugadino, – ir kad taip jis atkuria naują pasaulį ir naują žmoniją, galutinai sutaikindamas juos savo meile.

Kiek kartų mes, krikščionys, esame gundomi nusivilti, pasiduoti pesimizmui. Kartais leidžiame sau nenaudingai skųstis, mums stinga žodžių ir net nežinome, ko prašyti, kuo viltis… Dar kartą į pagalbą mums ateina Šventoji Dvasia, mūsų vilties įkvėpėja, jos dėka mūsų širdies dejonės ir lūkesčiai išlieka gyvi. Šventoji Dvasia anapus dabarties negatyvių regimybių regi mumyse ir jau šiandien mums apreiškia naują dangų ir naują žemę, kuriuos Viešpats ruošia žmonijai…..