Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedros PARAPIJA

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė – Krikščioniškoji viltis.

9. Vilties šalmas (1 Tes 5, 4–11)

Tarp Senojo Testamento mums pristatomų moterų išsiskiria liaudies herojė Judita. Jos vardu pavadinta Biblijos knyga pasakoja apie karaliaus Nebukadnezaro karinę kampaniją: jis viešpatauja Ninevėje, plečia savo karalystės ribas, sumušdamas ir pajungdamas kaimynines šalis. Skaitytojas supranta, kad aprašomas didis ir nenugalimas priešas, sėjantis mirtį ir suniokojimą; jis pasiekia ir Pažado žemę, grasindamas Izraelio vaikų gyvenimui.

Nebukadnezaro armija, vadovaujama generolo Holoferno, apgula Judėjos miestą Betuliją, atkerta prieigą prie vandens, šitaip silpnindama gyventojų pasipriešinimą.

Situacija tapo dramatiška. Miesto gyventojai kreipiasi į seniūnus ragindami pasiduoti priešams. Jų žodžiai išreiškia beviltiškumą: „Dabar nėra kas mums padėtų! Iš tikrųjų Dievas atidavė mus jiems į rankas, kad, būdami ištroškę ir bejėgiai, pultume prieš juos kniūbsti.“ Jie pasakė: „Dievas mus pardavė“: toks didžiulis buvo tų žmonių nusiminimas. „Dabar tad tučtuojau pašaukite juos ir atiduokite visą miestą kaip grobį Holoferno tautai ir visai jo kariuomenei“ (Jdt 7, 25–26). Pabaiga atrodo neišvengiama, gebėjimo pasitikėti Dievu neliko nė lašo. Išgalėjimas pasitikėti Dievu išsisėmė. Kaip dažnai mes atsiduriame ribinėse situacijose, kai nejaučiame net gebėjimo pasitikėti Viešpačiu. Tai baisus gundymas! Paradoksaliu būdu atrodo, jog siekiant išvengti mirties nelieka nieko kito, kaip atsiduoti į rankas tiems, kurie žudo. Jie žino, kad kareiviai įsiverš į miestą ir jį apiplėš, paims į nelaisvę moteris, o visus kitus nužudys. Tai yra būtent „galutinė riba“.

Tokio didžiulio nusivylimo akivaizdoje tautos vadovas stengiasi duoti bent truputėlį vilties: išsilaikykime dar penkias dienas laukdami gelbstinčio Dievo įsikišimo. Tačiau tai silpna viltis, todėl jis užbaigia taip: „Betgi jei toms dienoms praslinkus pagalba neateis, tad darysiu, kaip jūs sakote“ (7, 31). Vargšas žmogus. Jis neturėjo kitos išeities. Dievui duodamos penkios dienos – ir čia glūdi nuodėmė, – kad jis pradėtų veikti; penkios dienos laukimo, tačiau perspektyvoje jau galas. Jie duoda Dievui penkias dienas, kad juos išgelbėtų, tačiau juo nepasitiki ir tikisi blogiausio. Iš tikrųjų jau niekas tautoje nebegeba viltis. Jie buvo nusivylę.

Toje situacijoje pasirodo Judita. Našlė, moteris, apdovanota didžiuliu grožiu bei išmintimi, kreipiasi į tautą tikėjimo kalba. Ji drąsiai ir atvirai priekaištauja tautai: „Viešpatį Visagalį jūs bandote <…> Ne, mano broliai, nepykinkite Viešpaties, mūsų Dievo. Juk jeigu jis nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali kada jam patinka mus apsaugoti ar net sunaikinti mus priešų akivaizdoje. <…> Tad kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks“ (8, 13. 14–15. 17). Tai vilties kalba. Belskimės į Dievo širdies duris, jis yra Tėvas, jis gali mus išgelbėti. Tai moteriškei, našlei gresia pavojus susikompromituoti kitų akyse! Tačiau ji yra drąsi! Eina pirmyn! Mano nuomonė yra tokia: moterys drąsesnės už vyrus (auloje plojimai).

Su pranašo jėga Judita priekaištauja tautos vyrams prašydama, kad jie iš naujo pasitikėtų Dievu. Pranašo žvilgsniu ji žvelgia anapus siauro jų vadovų nurodyto horizonto, kuris dėl baimės dar labiau susiaurėjo. Dievas iš tikrųjų veiks, – sako ji, – tačiau pasiūlymas laukti penkias dienas reiškia jo bandymą ir jo valios vengimą. Viešpats yra išganymo Dievas – ir ji tuo tiki, – nepriklausomai nuo to, kokia forma tai vyksta. Išganymas yra išlaisvinimas iš priešų ir leidimas gyventi, tačiau jo neįžvelgiamuose planuose jis gali reikšti ir atidavimą mirti. Būdama tikėjimo moteris, jinai tai žino. Žinome šią istoriją ir kuo ji baigiasi: Dievas išgelbėja.

Brangūs broliai ir seserys, niekuomet nekelkime Dievui sąlygų, leiskime vilčiai įveikti mūsų baimes. Pasitikėti Dievu reiškia įsitraukti į jo planus nieko netrokštant, sutinkant, kad jo išgelbėjimas ir pagalba gali ateiti tokiu būdu, kuris skiriasi nuo mūsų lūkesčių. Prašome Viešpaties gyvenimo, sveikatos, meilės, laimės; tai teisinga, tačiau drauge reikia įsisąmoninti, jog Dievas gali gyvenimą išgauti ir iš mirties, galima patirti ramybę taip pat ligoje ir galima rasti paguodą vienatvėje, o palaiminimą – raudoje. Ne mums mokyti Dievą, ką jam daryti, ko mums reikia. Jis geriau už mus tai žino, ir turime juo pasitikėti, nes jo keliai ir mintys skiriasi nuo mūsiškių.

Juditos nurodytas kelias yra pasitikėjimas, laukimas ramybėje, malda ir klusnumas. Tai vilties kelias. Jis reiškia lengvai nepasiduoti nusivylimui, bet daryti visa, kas įmanoma, visuomet pagal Viešpaties valią. Kaip žinome, ji daug meldėsi, ilgai kalbėjo tautai, po to drąsiai nuėjo, rado būdą, kaip prisiartinti prie kariuomenės vado, ir sugebėjo nukirsti jam galvą, perpjauti gerklę. Ji drąsi savo tikėjimu ir veiksmais. Ir visada ieško Viešpaties! Judita turi savo planą, jį sėkmingai įgyvendina ir veda tautą į pergalę, tačiau visuomet išlieka tikėjimo nuostata, kai viskas priimama iš Dievo rankos, tikrai tikint jo gerumu.

Taigi tikėjimo ir drąsos kupina moteris grąžina stiprybę savo tautai, kuriai gresia mirtinas pavojus, ji veda tautą vilties keliais, kuriuos nurodo taip pat mums. Jei truputį pagalvosime, prisiminsime, kiek daug kartų girdėjome išmintingus, drąsius žodžius iš paprastų žmonių, paprastų moterų, apie kuriuos manoma – be paniekinimo, – kad jie nedaug ką išmano… Tačiau tai yra Dievo išminties žodžiai! Močiučių žodžiai… Kaip dažnai močiutės moka pasakyti tinkamą žodį, vilties žodį, nes turi gyvenimo patirties, daug kentėjo, pasitikėjo Dievu, ir Viešpats apdovanoja mus viltingu patarimu. O kai eisime tais keliais, galėsime su džiaugsmu ir Velykų šviesa atsiduoti Viešpačiui šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Tai yra išminties, pasitikėjimo ir vilties malda.

10. Viltis ir bendruomenė (1 Tes 5, 12–22)

Praėjusį trečiadienį skaitėme, kaip šv. Paulius Pirmajame laiške tesalonikiečiams ragina juos išlikti įsišaknijusius prisikėlimo viltyje (plg. 1 Tes 5, 4–11), tai išreikšdamas gražiais žodžiais: „ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17). Tame pačiame kontekste apaštalas parodo, kad krikščioniškoji viltisturi ne tik asmeninę, individualią, bet ir bendruomeninę bei bažnytinę apimtį. Mes visi viliamės; visi turime viltį, taip pat bendruomeniškai.

Todėl Paulius tuoj pat praplečia savo požiūrį, apimdamas visas krikščionių bendruomenę sudarančias grupes ir prašydamas, kad jos melstųsi viena už kitą ir paremtų viena kitą. Kad padėtų vieni kitiems – padėtų ne tik varguose, įvairiuose kasdienio gyvenimo poreikiuose, bet kad padėtų viltyje, paremtų vienas kitą viltyje. Neatsitiktinai jis pradeda nuo tų, kuriems tenka sielovadinė atsakomybė ir vadovavimas. Jie pirmieji turi stiprinti viltį ir ne todėl, kad yra geresni už kitus, bet privalo tai daryti Dievo tarnystės galia, kuri tikrai viršija jų pačių jėgas. Todėl jiems labai reikia pagarbos, supratimo ir geranoriško palaikymo iš visų.

Po to dėmesys turi būti skiriamas broliams, kuriems labiausiai gresia pavojus prarasti viltį ir pasiduoti nusivylimui. Mes nuolat išgirstame apie žmones, puolančius į neviltį ir besielgiančius blogai… Neviltis nuveda juos į daugybę blogų dalykų. Turiu omenyje nusivylusius, silpnuosius, kuriuos slegia gyvenimo ir savo kalčių našta, ir jie jau negali patys pakilti. Tokiais atvejais visos Bažnyčios artumas ir šiluma turi būti dar gilesni ir meilingesni. Tai turi reikštis ypatinga susijautimo forma, kuri nereiškia gailėjimo: susijausti reiškia jausti skausmą drauge su kitu, kentėti drauge su kitu, artintis prie kenčiančiojo; tai žodis, paglostymas, tačiau kylantis iš širdies; tai yra užuojauta. Užuojauta tiems, kuriems reikia pastiprinimo ir paguodos.

Tai labai svarbu: krikščioniškoji viltis negali apsieiti be nuoširdžios ir konkrečios artimo meilės. Tautų apaštalas Laiške romiečiams kalba iš tyros širdies: „Mes, stiprieji“ – turintieji tikėjimą bei viltį arba neturintieji didelių sunkumų, – „turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (Rom 15, 1). Pakelti kitų silpnybes. Šis liudijimas neužsisklendžia krikščionių bendruomenės ribose. Jis visa galia skamba taip pat už jos, visuomeninėje ir pilietinėje aplinkoje, kaip raginimas netverti sienų, bet statyti tiltus, neatsiliepti blogiu į blogį, bet nugalėti blogį gėriu, o nuoskaudą – atleidimu; krikščionis niekuomet negali sakyti: „Tu man už tai sumokėsi!“ Niekuomet; tai nėra krikščioniškas gestas; nuoskauda įveikiama atleidimu, idant būtų galima gyventi ramybėje su visais. Tokia yra Bažnyčia! Tai padaro krikščioniškoji viltis, kai ji įgyja stiprios ir drauge jautrios meilės bruožų. Meilė yra stipri ir švelni. Ji yra graži.

Todėl tampa suprantama, kad vienam pačiam neįmanoma išmokti vilties. Niekas nesimoko vilties pats vienas. Tai neįmanoma. Kad viltis galėtų stiprėti, jai būtinai reikia „kūno“, kuriame įvairūs nariai tarpusavyje remia ir gaivina vienas kitą. Reiškia, jei viliamės, tai todėl, kad daugybė mūsų brolių ir seserų mus išmokė turėti viltį ir palaikė mūsų viltį gyvą. O tarp jų išsiskiria mažieji, vargingieji, paprastieji, nustumtieji į visuomenės paribius. Taip, nes vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia savo gerovėje: jis viliasi tik savo gerove, o tai nėra viltis: tai yra sąlyginis saugumo pojūtis. Vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia pasitenkinime savimi, kas jaučiasi, kad jo gyvenimas sutvarkytas. Priešingai, viltį turi tie, kurie kasdien išgyvena bandymus, netikrumą ir savo silpnybę. Tie mūsų broliai duoda mums gražiausius, stipriausius liudijimus, nes jie išlieka pasitikėdami Viešpačiu, žinodami, kad virš liūdesio, suspaudimo ir mirties neišvengiamybės paskutinis žodis priklauso Jam, ir tai bus gailestingumo, gyvybės ir ramybės žodis. Turintis viltį viliasi, jog vieną dieną išgirs šiuos žodžius: „Eikš, ateik pas mane, broli, eikš, ateik pas mane, sese, visai amžinybei.“

Brangūs bičiuliai, jeigu, kaip sakėme, natūrali vilties buveinė yra solidarus „kūnas“, tuomet krikščioniškosios vilties atveju tas kūnas yra Bažnyčia, o tos vilties gyvybę teikiantis kvėpimas, siela, yra Šventoji Dvasia. Be Šventosios Dvasios neįmanoma turėti vilties. Todėl apaštalas Paulius pabaigoje ragina mus nepaliaujamai kviesti Šventąją Dvasią. Jeigu nėra lengva tikėti, tai tuo sunkiau turėti viltį. Tačiau kai mūsų širdyje apsigyvena Šventoji Dvasia, ji leidžia mums suprasti, kad neturime būgštauti, kad Viešpats yra arti ir mumis rūpinasi. Jis nepaliaujamose Sekminėse formuoja mūsų bendruomenes kaip gyvus vilties ženklus žmonių šeimai. Ačiū.

Vilkaviškio Švč. M. Marijos Apsilankymo parapija 
Vytauto g. 14, 70140 Vilkaviškis, Lietuva

Įmonės kodas:  191298828
Įmonės sąskaita:  LT13 4010 0401 0009 1538

El. paštas:  vilkaviskioparapija@gmail.com
Telefonas: 8 (342) 53393