Vilkaviškio rajone, netoli Bartninkų miestelio esančiame Budavonės miške, 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą sovietų kareiviai itin žiauriai nukankino tris kunigus: Lankeliškių parapijos kleboną Vaclovą Balsį, buvusį Marijampolės gimnazijos kapelioną Joną Petriką ir Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoją ir dvasios tėvą Justiną Dabrilą. Ši tragedija įvykusi pirmosiomis karo valandomis sukrėtė ne tik apylinkių gyventojus bet ir visus apie ją girdėjusius.

Pasak liudininkų, apie 6 val. ryto rusiškai kalbantys kareiviai ir vienas civilis atvažiavo į Lankeliškių bažnytkaimio kleboniją, neva aiškintis dėl nukirpto telefono laido. Neilgai pabuvę išsivežė tuo metu ten buvusius: kleboną V. Balsį, vikarą J. Petriką ir svečią J. Dabrilą.

Apie 10 val. atvežę juos į Budavonės mišką sovietų kareiviai ėmėsi egzekucijos, kurią nutraukė nacių aviacija. Pagal liudininkų prisiminimus ir karo pradžios laiką, sadistiškiems veiksmas sovietų kareiviai turėjo pusvalandį. Apie vidurdienį pas vietos ūkininką atėjo pora vokiečių kareivių ir liepė eiti į mišką, kur gulėjo trys kūnai permirkę krauju ir sunkiai atpažįstami nuo sužalojimų.

Vieni pirmųjų su amžininkais kalbėję ir dar 1992 m. knygą „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ parašę, Jonas Šidlauskas ir Valdas Bartasevičius, mini, kad tų įvykių liudininkas Antanas Kiveris prisiminė, kad „nužudytųjų kūnuose aiškiai matėsi po keliolika plačių, tačiau gilių išdraskytais kraštais žaizdų.“

Buvo liudijimų apie žaizdas veiduose, išsukinėtus sąnarius ir kojas. Kūnai buvo tiek išniekinti, kad parvežtus į Lankeliškius, juos tvarkė ir rengė parapijos vyrai, neleido artintis moterims.

Budavonės kankinių laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Nors jau vyko karas, žmonės rinkosi iš aplinkinių kraštų, iš toliau atvažiavo kunigus pažinojusieji, šv. Mišias aukojo gausus būrys dvasininkų. Mišiose dalyvavo keletas vokiečių kareivių, kurie, tikėtina dėl ideologinių priežasčių, labai fotografavo įvykius.

Po Mišių Justino Dabrilos šeima jo palaikus išsivežė į savo kraštą ir palaidojo Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Vaclovas Balsys ir Jonas Petrika iš pradžių palaidoti Lankeliškių bažnyčios šventoriuje. Vėliau perlaidoti Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinėse, netoli medinės koplyčios (Jonas Petrika – po kelių savaičių, Vaclovas Balsys – tik 1966 m.).

Vaclovas Balsys gimė nepaprastai religingoje ir pamaldžioje šeimoje, Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Naumiesčio parapijoje, 1905 m. Baigęs Naumiesčio progimnaziją, mokslus tęsdamas Marijampolės gimnazijoje žinojo, kad pasirinks kunigystės kelią. Šeima didžiavosi šiuo jo pasirinkimu. Tai buvo tradiciniai Zanavykijos ūkininkai. Visi šeimos nariai daug ir kantriai dirbo bendram šeimos gerbūviui. Neišsiskirdavo nei Vaclovas, kuris, studijuodamas Vilkaviškio kunigų seminarijoje, atostogų metu, grįžęs į tėviškę, padėdavo ūkyje.

1928 m. jis išventinamas kunigu, 1927 m. įstojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakultetą ir su pertraukomis 1929 m. baigia ir išlaiko teologijos licenciato egzaminą. 1930 m. yra paskiriamas Naumiesčio parapijos vikaru, 1936 m. – tampa Lankeliškių parapijos klebonu. Čia jis iš karto prigyja ir atsiskleidžia sielovadininko, kaimo kunigo pašaukimas. Jam artima kaimo gyventojų kasdienybė, jis supranta jų darbus. Labai skatina ir organizuoja burtis jaunimą.

Balsiui dirbant Lankeliškiuose, įkuriama pavasarininkų organizacija jaunimui ir angelaičių – vaikams, o taip pat Lietuvos katalikių moterų bendrijos skyrius. Jis tampo siela, vienijančia tiek jaunus, tiek pagyvenusius parapijiečius. Pats mėgo dainuoti ir turėjo gražų balsą, todėl dažnai įsitraukdavo į bendruomenės šventes. 1940 m. rudenį vikaro pareigoms klebonas priima gyventi, sovietams uždraudus tikybos mokymą mokyklose, Marijampolės gimnazijos kapelioną, kunigą Joną Petriką.

Jonas Petrika gimė 1885 m. Būblelių kaime, netoli Naumiesčio. Tėvams iš anksto numačius jam dvasininko kelią, jaunuolis mokosi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, o 1908 m. įšventinamas kunigu. Iki Pirmojo pasaulinio karo dirba vikaru įvairiose Suvalkijos parapijose, o karo metu pasitraukęs į Rusiją, į Voronežą – kapelionu lietuvių gimnazijoje. Po karo šį darbą tęsia Marijampolėje Rygiškių Jono gimnazijoje. Be tikybos, gimnazijoje dėsto prancūzų kalbą. Labai mėgo dailę, literatūrą, muziką, buvo aktyvus visuomeninkas, vadovavo ateitininkų organizacijai.  1940 m. bolševikų valdžios pašalintas iš darbo, atvyksta dirbti į Lankeliškius. Čia pasak jį aplankiusių giminaičių, parapijos gyvenime dalyvavo nelabai aktyviai. Buvo uždaras, tarp knygų ir maldos tarsi bandė pabėgti nuo jį supančios vis žiaurėjančios realybės, „lyg kažką blogo nujausdamas, tada daug ir karštai meldėsi ir kalbėjo, kad, nors sovietinė valdžia atėmė darbą, tačiau gilaus tikėjimo į Visagalį Dievą niekada neatims“

Trečiasis Budavonės kankinys – Justinas Dabrila, liudininkų pasakojimuose, vienintelis miške vilkėjęs sutaną, gimė 1905 m. Nasiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pagal giminės tradiciją pasirinko dvasininko kelią, baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1922 m. kartu su Vaclovu Balsiu ir Vincentu Brizgiu mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Zyplių dvare, Šakių rajone. 1927 m. ją baigęs, kaip ir V. Balsys, dėl amžiaus, kunigo šventimus gauna tik po metų.  Įstoja į Vytauto Didžiojo universitetą Teologijos – filosofijos fakultetą.

Tarpukario Kaunas Lietuvos kultūros centras, darė didelę įtaką J. Dabrilos gyvenimui. Čia jis pamato Čiurlionio kūrinius, vaikšto į kiną ir teatrą, klauso jau tuo laiku klasikais tapusių dėstytojų (V. Mykolaičio-Putino, J. Tumas-Vaižganto, A. Jakšto-Dambrausko ir kt.) paskaitų. Baigęs universitetą svarsto apie misionieriaus kelią, įstoja į jėzuitų ordiną, metus pragyvena Vokietijoje, vėliau Olandijoje, , bet vėliau šį sprendimą pakeičia. Gabus kalboms ir mėgstantis mokslą jaunas kunigas išsiunčiamas studijuoti į Romą, kur studijuoja Grigaliaus universitete, apsigina teologijos mokslų daktaro disertaciją. Visų nuostabai,  grįžęs į Lietuvą paskiriamas dirbti Vilkaviškio gimnazijos kapelionu. Tačiau visai dėl to nenusimena. Yra mėgstamas mokinių ir bendradarbių. Dosnus finansiškai nepriteklių patiriantiems, o svarbiausia labai rūpinasi gimnazistų ugdymu. Rengia Vilkaviškyje kultūros renginius ir kino filmų transliavimą, kviečiasi klasikinės muzikos atlikėjus, kad ne tik sostinės jaunimui būtų pasiekiamas kultūrinis gyvenimas. Pats labai domisi fotografija, nusiperka fotoaparatą ir fotografuoja artimuosius ir auklėtinius.

1936 m. paskiriamas Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoju ir dvasios tėvu. Čia taip pat sąžiningai ir su atsidavimu atlieka savo darbą, ugdant naujuosius dvasininkus. 1940 m. įsigalėjus bolševikams J. Dabrila išvyksta į Kauną, bet vėliau dėl neramumų netrukus grįžta tėviškėn. 1941 m. karo išvakarėse, dviračiu atvyksta pas savo kurso draugą V. Balsį, į atokų nuo pagrindinių kelių Lankeliškių bažnytkaimį, kur tikisi prabūti neramius laikus.

Vaclovas Balsys ir Justinas Dabrila yra nepriklausomos Lietuvos žmonės. Mokyklą jau baigę laisvoje Lietuvoje. Ir jų gyvenimai iš dalies nedaug kuo skiriasi nuo šiandienos jaunimo. Studijos, kelionės po Europą, kultūra, menas, viltingas tikėjimas žmonėmis ir savo darbu ir tikėjimas.

Visi trys kunigai apibūdinami, kaip giliai tikintys ir tikėjimu gyvenantys, sąmoningai pasirinkę ir išlaikę išbandymuose savo tikėjimą. Liudijimas to, ką tiki – tikrasis tikėjimo parodymas. Yra pasakojančių, kad anksti rytą kaimo žmonės eidami link savo darbų, matė sunkvežimį su vežamais dvasininkais, kurie “atrodė ramūs, susikaupę, veiduose nepastebėjusi baimės ar panikos.“

Jonas Paulius II savo apaštališkame paraginime „Pastores dabo vobis“ apie kunigų ugdymą šiandieniniame pasaulyje, kuris rašytas jau daug metų po karo, pabrėžė, kad: „pirmiausia kunigo pareigą Kristaus pavyzdžiu įgyvendinti „radikalų savęs atidavimą“, Sinodo Tėvai skelbia: „Būtina teigti Kryžiaus, Velykų slėpinio centro, jausmą. Susitapatinimo su nukryžiuotu Kristumi, su Kristumi kaip tarnu dėka pasaulis, kuriame viešpatauja sekuliarizacija, godumas ir malonumų vaikymasis, vėl gali atrasti paprastumo, kentėjimų ir net kankinystės vertę“.

Po metų, 1942 m. aukoms atminti, jų nukankinimo vietoje pastatytas paminklas (pagal kunigo Pijaus Brazausko projektą), simbolizuojantis ant aukšto postamento pastatytus tris sujungtus kryžius. Po karo sovietai paminklą susprogdino ir bandė teigti, kad šį nusikaltimą pirmąją karo dieną įvykdė naciai.

1989 m. paminklas atstatytas su autentišku įrašu: „Šioje vietoje bolševikų nukankinti 1941.VI.22 kunigai V. Balsys, J. Dabrila, J. Petrika“. Šie trys kunigai įrašyti į XX a. tikėjimo kankinių sąrašą.